Pasivaikščiojimas poliklinikos koridoriais

Nemėgstu dažnai bendrauti su medikais. Jei turiu kokį sveikatos rūpestėlį, linkusi pasikonsultuoti privačiai. Todėl poliklinikoje lankausi retokai. Galbūt todėl, kai kartkartėmis nukeliauju ten pasirodyti savo gydytojai, ta tuoj pat man prikrauna pluoštą lapelių tyrimams. Dažniausiai juos kur nors numetu ir vėl ilgai neinu į polikliniką.
Tačiau anądien vėl gavusi tuos popieriukus nusprendžiau išsitirti. Taigi ankstokai ryte išsiruošiau į polikliniką. Kaip man buvo prisakyta, prieš tyrimus sumuštinių nevalgiau, arbatos negėriau, net cigaretės nesurūkiau. Todėl visa nelaiminga nupėdinau į polikliniką. Ilgais koridoriais nukeliavau iki kabinetų, kur ima kraują, užrašo širdies rimtą ir kitokius sveikatos svyravimus patikrina. O ten – didžiausia žmonių eilė. Dar mamytės su vaikiukais spraudžiasi nieko nelaukdamos. Prastovėjau atsirėmusi į sieną gal kokį pusvalandį, bet net kraujo nenuleidau. Nuėjusi prie kito kabineto pamačiau dar didesnį būrį žmonių. Prie trečio – toks pats vaizdelis… Pamindžiukavau ir supratau: neištversiu tokio laiko gaišimo. Būčiau kokį mezginį pasiėmusi, gal būtų užtekę kantrybės. Tačiau buvau labai nesupratinga, nes dėl retų apsilankymų primiršau, kas darosi poliklinikoje.
Taip tokia visa nelaiminga – nevalgiusi, negėrusi, nerūkiusi ir neišsityrusi – prisistačiau darban. Sėdžiu, dūsauju ir svarstau, gal vėl krapštyti pinigėlius ir keliauti į privačią kliniką. Tik va krapštau galvą ir stebiuosi: kodėl sveikatos draudimo mokesčiai iš mano atlyginimo nuskaičiuojami, bet už juos sveikatą nors retkarčiais pasitikrinti taip sudėtinga?

Slidžios mintys apie rinkimus

Prieš kokią savaitėlę slidžiais lediniais šaligatviais šiaip ne taip parčiuožusi namo ir per stebuklą neišsisukinėjusi kojų nusprendžiau: „Per savivaldybių rinkimus savo balsą atiduosiu tam kandidatui, kuris savo ir savo motinos sveikata bei gyvybe prisieks, kad gatvės ir šaligatviai visada bus nuvalyti. Ir niekada nesakys, kad į Lietuvą žiema atėjo vėl netikėtai.“
Šiomis dienomis, kai ledas truputuką aptirpo, pastebėjau, kad ir kiemsargiai gatvėse pasirodė, šaligatvius valyti pradėjo, kai nebėra ko gremžti. Tada ir mano dūšioje atitirpo. Pasakiau sau: „Balsą atiduočiau už patį geriausią kiemsargį, kuris valo ne dėl baisiai kuklaus atlyginimo, bet dėl tėvynės.“
Tačiau jei vėl atšals ir pasidarys slidu kaip čiuožykloje – visai neisiu balsuoti. Geriau būti sveikomis rankomis ir kojomis bei nepraskelta galva negu taip ir nepasiekus tikslo su rinkimų biuleteniu atsidurti ligoninės traumų skyriuje.

besmegeniai

Pedofilija ir žudynės – skalsi žurnalistų duona

Televizijos žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas suskaičiavo, kad praėjusią savaitę su Drąsiumi Kedžiu susijusios tragiškos istorijos įvairių televizijų įvairiose laidose buvo narpliotos net 22 kartus. Ir ironiškai pridūrė, kad šiomis temomis nekalbėta tik orų prognozėse ir pageidavimų koncertuose.
Šią savaitę paėmė smalsumas, todėl televizijos pultelį dažniau maigau. Ir ką gi – kasdien vidutiniškai po dvi laidas beveik tuo pačiu metu rodo vėl apie tą patį. Net nesvarbu, kad jokių naujienų šiame fronte nėra. Tai čia tik vakarais, kai po darbų parkeliavusi namo ir pasisukiojusi virtuvėje galiausiai įjungiu televizinę dėžutę. Toks įspūdis, kad Marijos žeme vadinamoje Lietuvoje daugiau nieko ir nevyksta.
Spauda irgi neatsilieka – kad ir kokį laikraštį atsiversi, pirmuose puslapiuose vis šmėžavo šios istorijos herojai. Net lietryčio rašytoja Lavaste, taip mėgusi rašyti nesibaigiantį Jonaičių vaikų nužudymo serialą, metėsi prie naujos tragedijos scenarijaus. Argi blogai – galima kepti įvairias versijas kaip bandeles. Skalsi šių žurnalistų duona. Gal net pyragu tokią pavadinčiau.
Va ką tik baigėsi viena tų televizijos laidų ir vedėjas mieliems dramų bei tragedijų ištroškusiems žiūrovams pranešė, kad tęsinį galima bus matyti kitą savaitę.

P.S. Šios skaudžios istorijos – Kedžio dukrytės – žiniasklaidos varpais reikėjo skambinti iki spalio 5 dienos dviejų žmonių nužudymo tragedijos. Dėl to belieka apgailestauti.

Kai Lietuva susitrauks į špygą

Kai visi ėjome išvien dėl Lietuvos nepriklausomybės ir ją atkūrėme, buvome kaip kietas kumštis. Dabar, per krizę, mūsų valstybė baigia susitraukti į špygą. Ji kaišiojama visiems: į mokamas vietas patekusiems studentams, mokesčiais apkrautiems verslininkams, galo su galu nesuduriantiems pensininkams, nebeišgyvenantiems bedarbiams… Kažkokia kreiva logika: biudžeto skyles bandoma užtaisyti, žmonėms veržiant diržus. Tai tarsi tikėtis iš karvės primelžti daugiau pieno, duodant jai ėsti vis mažiau šieno.
Kai šitaip iš krizės bandanti išsisukti valdžia vėl pasižiūri į biudžetą, ten pamato tą patį – špygą. Tačiau nepasimoko ir per naują tą pačią karuselę suka – nurėžia nuo visų, ypač nuo tų, nuo kurių jau beveik nėra ko paimti.
Štai teisingumo ministras Remigijus Šimašius apie 2010 metų biudžetą savo tinklaraštyje rašo kas bus, kai Sodros įmokos bus padidintos 2 procentiniais punktais: „Pasiuntus į rinką žinią, kad didinamos socialinio draudimo įmokos daliai mokesčių mokėtojų neabejotinai kils mintis, kad „jeigu jūs taip, tai mes irgi taip“. Kitaip tariant šis įmokų padidinimas, deja, pasitarnaus tarsi akstinas ar netgi moralinis pateisinimas vokeliams plėstis (o jie jau ir taip plečiasi).“
Taigi, kaip suprantu, kitais metais valdžia ir tauta viena kitai rodys net ne špygą, o dar nepadoresnį ženklą – didįjį pirštą.
Galiausiai tauta vėl balsuos kojomis – varys kuo toliau iš Lietuvos. Emigruos ne tik jaunimas, išvažiuos ir seneliai su anūkais. Štai viena mano draugė tuoj krausis lagaminą, nes po poros savaičių išskris gyventi pas dukrą į Londoną. Ten prižiūrės nuosavus anūkus. Dar viena bičiulė jau pakeliui į Ameriką. Kiti pažįstami žmonės daiktų dar nepakuoja, bet apie tai jau svarsto.

Kokios spalvos siela

Poetė Eglė Juodvalkė, gyvenanti JAV ir dažnai viešinti Lietuvoje, šiandien Vilniuje kamerinėje aplinkoje skaitė eilėraščius. Viename kalbama apie pasodintą alyvą sielos spalvos. Tyliai paklausiau šalia sėdėjusio poeto Antano A.Jonyno, kokios spalvos jo siela. „Oranžinės“, – pasakė nė nesusimąstęs. O aš ilgai galvojau. Tada nusprendžiau, kad mano siela – jūros spalvos.
Kadangi prieš gerą mėnesį troy susidomėjo, kad gal bobutė numirė, taigi apsičiupinėjau, ar be sielos dar tebeturiu kūną. Radau. Įprastos kūno spalvos.

Lietus ir laistytuvas

Nuo pakyrėjusio miesto šurmulio trims dienoms pabėgau į kaimą pas draugus. Saulė galynėjasi su debesimis, kartas nuo karto išnyra, bet dažniau apsiniaukę ir vis palyja – smulkesni ar stambesni lašai iš dangaus byra. Na gerai nors tiek, kad nereikia padėti bičiulių daržų laistyti – gamta tuo pasirūpina. Todėl laiką galima leisti įprastai miestietiškai – prie interneto. Laistytuvas lieka stovėti kampe.
Kaimą pasiekia skambutis iš sostinės. Kalba sukasi apie orus. Na kaip ten Vilniuje? Raportuojama: „Čia irgi lietus lyja. Buvome trumpam išlindę iš namų, ėjome pro Airijos ambasadą. Jų tradicijos baisiai įdomios, lyg būtų iš kokios Sacharos, o ne iš drėgnos europietiškos salos atvykę. Tai kas, kad lietus, airiai vis vien tuo metu žolę laisto. “

Pleiskanota istorija

Su istorija reikia elgtis pagarbiai. Tačiau mūsų krašte persistengiama. Manau, kad negerai, kai istorija įkalinama akmenyje – ant kiekvieno kampo ir prie kiekvieno vieškelio pastatytuose paminkluose paminklėliuose. Arba kai apie kokią nors datą triūbijama vos ne kasdien ir su didžiausia pompastika. Mano galva, svarbiausia yra gyva istorija.
Tačiau jei kas nors išdrįsta pasakyti, kad daugiau domisi šiandienybe, o ne tikra ar iliuzine praeitimi, tuoj apšaukiamas mankurtu. Vis dėlto tokių narsuolių atsiranda. Štai liepos mėnesio žurnale „Aš ir psichologija“ vienas autorių trinkteli savo nuomonę – kaip iš patrankos iššauna. Tas narsuolis – Valdas Kilpys – rašo: „Kai koks pleiskanotas istorikas pradeda aiškinti apie tikrąsias Lietuvos istoriją atspindinčias datas, maunu nuo jo kuo toliau. Nėra jokio skirtumo, kada pirmą sykį rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėtas Lietuvos vardas. Tik savo vaikučius ryjančio Krono (Saturno) klapčiukams tokie klausimai turi prasmę ir jie iki pamėlynavimo gali ginčytis spręsdami apie kokio nors viduramžių rašeivos keverzonių atsiradimo laiką.“
Tai va – tas V.Kilpys tikina, kad jam įdomiausia žvalgytis aplinkui: „Vertę įgavo dabartis – ji tapo pekliškai įdomi ir mįslinga.“
Aš sutikčiau, kad istoriją reikia kurti dabar, o ne nuolat dairytis į praeitį.