Diedukas: “Kas yra LEO?”

Va atsirado reikalų dėl interneto sąskaitų. Šiandien iš ryto nukeliavau į TEO kontorą, pasiėmiau bilietėlį ir sėdau kantriai laukti savo eilės. Šalia atsisėdo bobubė su dieduku. Irgi laukė. Kantriai. Diedukas pradėjo vartyti savo bilietėlį ir bandė įžiūrėti, kas ant jo parašyta. Galiausiai paklausė bobutės: “Kas čia LEO ar TEO?” Bobutė atsiduso: “TEO.” Diedukas niekaip negalėjo prisiminti: “O kas yra LEO?” Bobutė paaiškino: “Ta vieta, kur viršinininkai sau baisiai didelius atlyginimus moka.” Diedukas bandė pasitikslinti: “O ką tie viršinininkai tokio veikia?” Bobutė susierzino: “Nieko neveikia!”

Aš irgi nenutuokiu, ką veikia LEO vadovai, bet žinau, kad žurnalistai turi ką veikti: jie formuoja bobučių nuomonę.

Partija turės muzikos vadybininką

Jau maniau, kad tauta pradeda suprasti: kai už politikos vairo – žmonių linksmintojai, kaip tie Arūno Valinsko prisikėlėliai, nieko gero su ta valstybės mašina nėr. Bet politikai ir šoumenai turbūt vis dar mano, kad politikos ir šou pasauliai nelabai kuo skiriasi.
Va Artūro Zuoko liberalcentristai pranešė, kad partijos gretas papildė ir žinomų popgrupių prodiuseris, bendrovės „Cactus“ direktorius Gintaras Bendžius. Tas, kuris į pasaulį paleido grupes „Mango“ ir „Pikaso“, dainininkus Geltoną ir Gintarinį Gyvenimą (Amberlife), dabar rūpinasi žvaigžduku Andriumi Rimiškiu.
O tauta dabar svarsto: gal muzikos biznis garsiam klaipėdiškiui blogai sekasi, kad politika parūpo? Nu tikra tiesa, kad Kad Bendžius turi sugebėjimų iš nieko, banalaus popso, išspausti grūda – babkių. Gal ir iš politikos ką nors išgręš? Kad tauta partines daineles įsimintų ir kartu dainuot pradėtų. Taip turbūt galvoja Zuokulos kompanija. Tik aš, bobutė, nelabai tikiu tokia partine muzika.

Nu va – vienas delfi.lt komentatorius mano, kad tauta – it karvė su pritvinkusiu tešmeniu. Jis rašo: „O kas tą primasažuotų karvių pieną pasiima? Gal karvės? O jei tokia primasažuota karvė laiku nebus pamelžta – tešmuo sprogs. Natūralioje gamtoje taip nebūtų. Tad pamąstykit, kam toks visuomenės masažavimas, pasitelkus popso “kultūrą” naudingas…
O gal galvojat, kad “masažistui” rūpi masažuojamos karvės gerovė, o ne jos teikiamas ir masažavimo būdu stimuliuojamas produktas?“

Kaip vyras žmoną slaugo

Šita istorija ne apie mano diedą, bet visi jie panašūs…

Pareina vyras namo ir nustemba: “Kodėl tu lovoje? Sergi? O tu žinai, visai gerai atrodai, nors ir sergi. Aš tai labai valgyti noriu, o tu? Ne, tu gulėk gulėk – nesikelk. Aš pats viską pasidarysiu. Kur pas mus makaronai? Dėžutėj? Kurioj – čia jos penkios.. Kaip ji atrodo? Tu nesikelk, nereikia – aš pats susirasiu. Ne, šitoj miltai… Ne tai… Šitoje – cukrus… Koks skirtumas, ką išpyliau!? Kruopas kažkokias. Kam atsikėlei – ot irgi…!? Aš pats sutvarkysiu! Nesijaudink ir eik i lovą – viskas ok. Klausyk, o kur pas mus atidarytuvas yra? Ne, stalčiuj nėra – negi manai nepažiurėjau. Vėl atsikėlei?! Tu juk sergi. O, kur suradai? Stalčiuj??? Nesuprantu – aš ten du kartus žiūrėjau… Eik, aš viską padarysiu pats… Blt’ – įsipjoviau pirštą!!! Ar pas mus yra jodo? Subintuok man prašau pirštą. Atsargiai, labai skauda!.. Galva suktis pradėjo, einu gal prigulsiu… Analgino atnešk. Išjunk televizorių. Pradaryk langą. Ne, kiaušinienės nenoriu, geriau blynų. Uždaryk virtuvės duris, ligoniams reikia ramybės…”

Senmergės kostiumėlis

Girdėjau, kad populiarumas – malonus dalykas. Nu bent jau įdomus. Va gyvena sau žmonės ir niekam neužkliūva. Net jei ir nori, kad būtų pastebėti. O eurokomisarė Dalia Grybauskaitė, kurią gyvasis klasikinis Erlickų Juozukas vadina Eurogybaite, ir šeštadienio ramaus neturi, jei spaudą per internetą paskaito. Šiuo metu jos net Lietuvoje nėra, o tauta straipsnius atidžiai studijuoja ir aptarinėja. Ne sunkų gyvenimą, kai nepaliaujamai šūkaliojama: krizė, krizė, krizė… Svarsto, gera ar bloga būti senmerge. Nes didžiausias tautiškas laikraštis tiesiog pirštu beda į eurodamą Grybauskaitę ir šaukia, kad ji – senmergė. Man va įstrigo, kad žurnalistės, kuri išklojo visą istoriją, ką reiškia būti senmerge, vardas irgi Dalia. Ir pavardė kaip vyro niekada neturėjusios – mergautinė. Gaila, kad nežinau, ar ta rašytoja buvo kada ženota. Tada aš ją irgi aptarčiau. O ką – jei žurnalistei galima aptarinėti eurokomisarę, bobutei galima žurnalistę.
Kitam laikraščiui įdomu, kodėl visos trys ponios, kurios nori būti prezidentės, beveik vienodais kostiumėliais tautai rodosi. Ir damos aiškina, ar dar rengsis tuos apdarus, ar į spintą pakabins. O tauta komentaruose savo nuomonę dėsto.

Tai rimtai apgalvojau, kad būti senmerge man nepatiktų. Nu bet tokio kostiumėlio norėčiau. Kad būčiau panaši – jei ne į Grybauskaitę, tai bent į Graužinienę: aš irgi noriu būti populiari.

Graži ir kvaila boba ieško diedo

Va, mano kaimynka nori tokį skelbimą nori įdėti: „Graži ir kvaila boba ieško diedo.“ Sakau jai, kad yra durna pamaiva. O ji man atrėžia: „Gerai, kad tokia esu. Nes tu nieko nepeši, bandydama krutinti smegenis ir vaizduoti protingą.“
Netikiu. Tada ji man duoda paskaityti, ką rado internete: „Tyrimas nustatė, kad vyrai mieliau susitikinėtų su gražiomis, bet nelabai protingomis moterimis nei su gerokai protingesnėmis, bet kur kas fiziškai patraukliomis moteriškėmis… Aštuoni vyrai iš dešimties sakė, kad protinga mergina juos baugintų.“ Oi kaip susinervinu. Nes manau, kad esu nedurna. Bet negi kokia ragana, kad manęs tie tipai bijotų? Ir iškart kaimynkai puolu pavydėti.
Nu bet kai pamatau, kad apie tai paskelbė britų telegraph.co.uk, nusiraminu. Jie gyvena ten toli nuo mūsų, saloje, gal ta mada ant pamaivų į Marijos žemę neatskris ir neatplauks. Bet va, prisimenu, kad ten baisiai daug lietuvių dabar gyvena: ir bernų, ir diedų ir net diedukų.
Tada būdama nedurna sumaniau gudrų planą. Reikia sugalvoti pasaką apie tai, kaip dailus bernelis pamilo protingą panelę. Po to jiedu susiženijo ir ilgai beigi laimingai gyveno.
Tačiau toliau paskaičiau apie tą tyrimą. O ten išklota, kad beveik trys ketvirčiai moterų sakė: rinkdamosi vyrą, pirmenybę teiktų ne išvaizdai, o smegenims, nes gražūs vyrai yra pernelyg tušti. Ogi todėl, kad tik sugebantys mąstyti vyrai sugebės jomis pasirūpinti. Ir tik viena iš dešimties rinktųsi ne protingą vaikiną, o gražuolį, mat „seksas su tokiu būtų geresnis“. Nu bet prisimenu skaičiusi, kad vieno garsaus Lietuvos psichiatro žmona tikino: jai seksualus atrodo tik protingas vyriškis.
Ai, galiausiai pagalvoju, tegul diedai myli mus bele kokias. Ir mes juos bele kokius.
Tik nepasakokite vaikams pasakų, kaip diedukas su dieduku ilgai ir laimingai gyveno. Kam tada mes, bobutės, būsime reikalingos, kad ir kokios būtume – pamaivos ar nedailios?

Taksi lenktynės su troleibusu

Praėjusią savaitę apie devintą valandą vakaro įlipau į troleibusą ir apsidairiusi nustebau: nugi buvau vienintelė keleivė. Tada pamaniau: jazau, kaip žmonės sunkmečiu taupo, net talonėlis per brangus pasidarė, turbūt pėsčiomis visur kulniuoja.
Nu bet šiandien supratau, kur šuo pakastas. Pasirodo – taksi atpigo. Va alfa.lt pranešė, kad viena Vilniaus taksi kompanija už kilometrą ima tik litą ir 25 centus. O štai talonėlis trenktis troleibusu ar autobusu, kai nuo kovo vėl pabrango, dabar kainuoja du litus. Čia jei kioske pirksi. Jei pas vairuotoją – du su puse lito. Tai mes su diedu visus penkis litus turėtume suploti. Net ir be skaičiuotuvo aišku, kad už tą monetą kokius keturis kilometrus galima su taksi nuskrieti. Patogiai įsitaisius. Nuveš nuo durų iki durų, nereikės pėdinti iki stotelės, kai pakeliui koks parazitas gali tašę iš rankų išrauti, kaip vienai mano kaimynkai – siaubas, kas dabar gatvėse dedasi. Ir jokios bobos alkūnėmis nebaksnos ir bomžai smarvės neskleis kaip troleibuse ar autobuse.
Nu misliju: jei taksistai ir toliau taip varys, gali padaryti galą viešajam transportui, kuris iš tų brangiųjų talonėlių nori išgyventi. Man, bobutei, neina suprasti, kokiu galu ta valdžia galvoja, kai nusprendžia: kuo sunkiau žmonės gyvena, tegul tuo brangiau už transportą moka.
Kadaise, kai buvau studentė ir kartais vėluodama į paskaitas per visą miestą lėkdavau taksi, noras ilgiau pamiegoti, jei gerai atsimenu, man kainuodavo rublį ir 20 kapeikų.

Šitas žurnalas nemarus

Vargutėliau, vargutėliau, nematyti jokių prošvaisčių, tik dar blogiau ir blogiau. Va kitą savaitę, kai prasidės balandis, nebeliks didžiausiu save šaukiančio dienraščio “Lietuvos rytas” priedų „Krepšinis“ ir „Savaitgalis“, o „Vartai“ vėl pavirs laikraščio puslapiais. Nežinia, kur pasidės bent keturi ten dirbę žurnalistai.
Nu bent dėl žurnalo „Stilius“ ramu: kol yra žvaigždžių – ne danguje, o ant žemės – tol jokios bado dietos šio leidinio žurnalistėms negresia. Sakote, „Stilių“ skaito tik tie, apie kuriuos ten rašoma? Nieko panašaus. Štai vieną dienelę nukeliavau į kosmetikos saloną palyginti savo raukšlėtą veidelį. O ten moteriškių pulkelis gyvenimo aktualijas aptarinėja. Viena sako: „Oi, kaip man patinka Užkuraitienė ir jos skrybėlaitės“, kaip gerai, kad galiu apie šitą ponią „Stiliuje“ pasiskaityti.“ Kai tą išgirdau, ant savo veido užteptos kaukės vos nenumuzojau iš nuostabos. Visą laiką maniau, kad būti ponička iš „Stiliaus“ turėtų būti nesmagu. Mat pasakys, kad tuščiavidurė ir dar blondine išvadins. Pasirodo – nieko panašaus. Tos moteriškės, kurių blizgančiuose žurnaluose nėra, žavisi tomis, kurias ten įdeda. Turbūt dar pagražina – ir nuotraukas, ir tekstus, kad saldžiau būtų žiūrėti beigi skaityti.
Todėl mintiju: gal dar ne taip blogai mūsų pasvietėje, jei stiliuks toliau leidžiamas ir net kosmetikos salonuose aptarinėjamas.