Moteriškos pavardės – lietuvių skaudulys

Velnio tuzinas – 13 garbingų žmonių pasirašė pareiškimą, kuriame skelbiamas žiaurus dalykas: „Nepakartojamai gražios, originalios ir ištekėjusių moterų pavardės su tradicinėmis priesagomis -ien-, -(i)uvien-. Jos rodo šventą priklausymą šeimai, simbolizuoja ištikimybę, glaudžius sutuoktinių santykius. Tik amoraliai, negarbingai gyvenančios moterys paniekinamai vadinamos pravardėmis be šių priesagų.“
Ne kartą apie tą pavardžių rašymą esu galvojusi. Tik vis maniau, gal čia tik man taip rūpi. Nu bet pamačiau, kad tą Seimo vadui adresuotą laišką komentavo tiek daug internautų it kokias svarbias krepšinio varžybas ar Euroviziją. Ne tik šie yra lietuvių ligos gerąja prasme. Pasirodo, labai daug kam skauda ir dėl lietuvių moterų pavardžių.
Pirma mano mintis, perskaičius tokį tekstą, buvo tokia: moralios moterys, mat kaitalioja pavardžių galūnės, priklausomai nuo to, netekėjusios, šeimas sukūrusios ar išsiskyrusios, yra tik lietuvės. Visos kitos pasaulio moterys yra – baisu tą net pasakyti – amoralios. Vos spėjau apie tai pagalvoti, kai įsijungusi televizorių, išgirdau. „Jei šis pareiškimas būtų išverstas į užsienio kalbas, daugelis pasaulio moterų įsižeistų“, – per LTV laidą „Teisė žinoti“ rėžė Daiva Tamošiūnaitė-Budrė. Man smagu, kad garsioji kalbininkė Irena Smetonienė, net istoriškai pagrįsdama, tvirtino: moterys turi teisę rinktis, kokia turi būti pavardės galūnė.
Koks tai toje pačioje laidoje besivaidenantis lituanistas ir vadinamas pedagogu – iš nepagarbos neminėsiu jo vardo – pareiškė tokį dalyką, kad maža nepasirodys: sutrumpina galūnė tinkanti tik… pasileidusioms moterims (cituoju netiksliai). Nu tada mano akys vos neiššoko, į tą solidžiai atrodantį tipą spoksant. Dar jis priekaištavo lygių galimybių tarnybai, kuri taip pat pripažįsta moterų teisę rinktis.
Ką jau čia sakyti – visiškas absurdas. Labai liūdna, kad tą tekstą pasirašė ir mano bei daugelio gerbiamas poetas Justinas Marcinkevičius.
Mano, bobutės, pasiūlymas, kaip kontrargumentas anam per laidą šnekėjusiam lituanistui: jei netekėjusios moterys yra –aitės, -ytės ir –(u)iūtės, tada ir vyrai turėtų laikytis tokios pačios taisyklės. Iki santuokos turėtų būti, tarkime, Žemaitytis, kai veda, tada jau Žemaitis. Va tada ir bus lyčių lygybė. Nu arba tegul visi – ir vyrai, ir moterys – renkasi laisvai.

Valdžia nori visai nemokėti pensijų vyrams

Tai vis svarstoma, ar vyrus ir moteris į pensiją leisti nuo to paties amžiaus – 62,5, ar palikti, kaip dabar, kai ponios nesibaigiančių atostogų išeina būdamos 60 metų. O dar valdžia norėtų, kad visi pensijon eitų vėliau, tarkim, nuo 65 metų.
Nu o man taip gaila diedų, kad juos ilsėtis leisčiau net anksčiau negu bobas. Ypač graudu darosi, kai pagalvoju, koks tų vargšelių amželis trumpas. Juk ta mūsų dailioji lytis ant šio svieto išbūna gerokai ilgiau – net 12 metų. Mūsų krašte moterų vidutinė gyvenimo trukmė yra 77 metai. Kaimietės anapilin patraukia vidutiniškai būdamos 76 metų, o miesčionkos gyvena beveik 78. Tuo metu vyrai – o varge – numiršta būdami vidutiniškai 65-erių. Bet kaime net iki 63 metų neištraukia – turbūt per tą brudą samagoną, kuriame provincija mėgsta skandintis.
Tačiau jei Lietuvoje ir toliau tas sunkmetis tęsis ir Sodra sėdės duobėje, valdžia gali tokį giliamintišką sprendimą priimti ir visus ilsėtis leisti nuo 65 metų. Va net pacituosiu: “Konservatorių ir krikščionių demokratų, tiek socialdemokratų atstovai siūlė iš karto nustatyti didesnį vienodą pensinį amžių — 64–66 metų, taip sutaupant „Sodros“ lėšų. TPP norėtų, kad pensinio amžiaus riba būtų kuo žemesnė. Esą kai kurių ES šalių gyventojai į pensiją išeina net 66 metų.“ Ot tada tikrai sutaupytų, nes pagal statistikos duomenis Lietuvos vyrų vidutinė gyvenimo trukmė, jei jau visai tiksliai – 64,86 metai! Tad diedams pensijų praktiškai visai nereikėtų mokėti, nes jie iki to amžiaus tiesiog netrauktų!
Todėl aš tvirtinu: pas mus vyrai žiauriai diskriminuojami, o gali būti ir dar blogiau. Ir siūlau amžių, kada leisti pensijon, skaičiuoti nuo ano galo. Va jei moterys gyvena iki 77, tai į užtarnautą poilsį jas leisti nuo 67, kad desetką metų sau pagyventų iki amžinųjų atostogų. O vyrus atitinkamai pensijon išsiųsti nuo 55 metų.

Primirštas žodis skamba keistai

Per atostogas Maltoje prie manęs, simpatiškos bobutės, priėjo viena moteriškė iš mūsų – lietuvių grupės, ir staiga paprašė: “Ar galite mane nutraukti?” Nors aš dažniausiai kišenėje žodžio neieškau, kažkaip visai sutrikau, gal net žandai raudonai nusispalvino. Gi žinau, ką jaunimėlis turi galvoje, kai taip šneka. Nu galvoju – juk dėl tokio reikalo reikėtų kreiptis ne į bobutę, o į kokį nors vyruką.
Ko ta moteriškė nori, supratau, kai atsitokėjau ir pamačiau jos rankose fotoaparatą.
Vėliau, vaikščiodama palei jūrą, vis apie šitą nutikimą galvojau. Kad tas žodis visai gražus. Ne kokia ten blevyzga. Tik primirštas, ką anksčiau reikšdavo. Tada prisiminiau ir kitą dabar retai vartojamą žodį – nupaveiksluoti. Dar sakoma giliamintiškai: įamžinti. Kartais – padaryti kadrą arba nuotrauką. Dažniausiai – tiesiog fotografuoti. Kai burbuliuojama greitai – fotkinti. Gal dar yra sinonimų, bet jie man išdilo iš atminties.

O juk tokių žodžių, kurių nebesakome ir beveik nebegirdime arba dabar visai kitaip suprantame – begalė…

Profesija – blogeris

Tikrai ateis tokia diena, kai pildant kokius nors popierius, kur reikia parašyti, kokia profesija, šalia tokių kaip advokatas, gydytojas ar žurnalistas galima bus įdėti žodį: tinklaraštininkas. Nes tai toks darbas, už kurį mokami pinigai. Va Amerikoje jau beveik du milijonai blogerių už savo rašymą gauna atlyginimą. Ir net gali už jį pragyventi.
Vadinasi, į blogerius žiūrima rimtai. Net ir Lietuvoje keičiasi požiūris. Štai yra tokia pirmoji kregždutė – fainas vaikinukas Liutauras pasiekė, kad gavęs akreditaciją galės laisvai vaikštinėti valdžios koridoriais ir paskui viską, ką matė, girdėjo ir ką apie tai galvoja, mielai mums papasakos internete. Ir jam nereikės persivadinti žurnalistu. Mat teismas nusprendė: tinklaraštininkas yra žurnalistas, jeigu… Aišku, prie to jeigu prisikabinti lengviau nei prie stulpo – bet koks supykęs politikas, kuriam nepatiks kritika ar nuomonė, galės pasakyti: tavo rašinėjimai neprofesionalūs – ir atimti akreditaciją. Bet tas užsispyręs Liutauras, manau, tokioms priekabėms lengvai nepasiduos.
Man, aišku, per skambu būtų save vadinti blogere ar kitaip tariant – tiklaraštininke. Tiksliausiai būtų – tinklaburbė. Arba tiesiog interneto bobutė. Nu bet vis tiek smagu.
O kai pagalvoju apie šviesią ateitį… Ot kaip bus gerai, kai į pensiją išeisiu. Tada internete galėsiu burbuliuoti nuo ryto iki vakaro. Ir tarsi antrą pensiją gauti. Tiesiog už tai, kad savo pamanymus klaviatūra barškinsiu ir į interneto erdves paleidinėsiu, o ne prie namo ant suoliuko atsisėdusi su kaimynėmis aptarinėsiu.
Tik viena mintis man neduoda ramybės: ir tada galėsiu vadintis tiesiog bobute ar reikės rašyti vardenė pavardenė ir kurio namo kieme mano internetinis suolelis?

Savaitė be jokių skandalų

Va grįžau iš Maltos. Ten gera: žmonės šypsosi, nesvarbu, ar saulė šviečia, ar lietus lyja. Ir apie atėjusius sunkesnius laikus šneka ramiai, sako: nu va, namų ir butų kainos kiek nukrito.
Darosi keista, nes ten negauni Lietuvoje įprastos dozės streso, net kai Maltos laikraščius pavartai: jokios vietinės Zvonkė su Mia nesimuša ir lakuotų nagų viena kitai nelaužo, joks Pilvelis nenori tapti tos salos prezidentu, Maltos elektrinė sau dūzgia, elektrą gamina ir tam nereikia jokio LEO, o svarbiausia – jokių KGB skandalų.

Nu o čia keletas malonių ir kiek egzotiškų vaizdelių, kuriuos pati padariau

Mažosios atostogos

Ech, tikrai keliauju prie Viduržemio jūros – rytoj išskrendu į Maltą ir savaitę pasilepinsiu, išsijungusi iš lietuviškos kasdienybės.
Gal ten rasiu rojų?

Zombiškos Velykos

Velykų išvakarėse dukra nuėjo į parduotuvę. Grįžusi namo rėžė kalbą: „Toks įspūdis, kad gatvėje ir parduotuvėje – vieni zombiai. Kaip kokiame siaubo filme.“ Nu paklausiau, ką ji pasakoja. Ir tikrai, vaizdelis – kaip košmariškame sapne. Gatvėmis šliaužioja girti bomžai ir stipriai apsvaigęs jaunimėlis. Parduotuvėje eilėje prie kasos ji buvo vienintelė, nepirkusi alkoholio. Dar šokiravo pardavėjos žodžiai, pasakyti kokiam tai vietiniam alkašui: „Imk daugiau degtinės, nes rytoj parduotuvė nedirbs!“
Nu, svarstau, gal tai tik sostinės velykinio savaitgalio smagumai? Bet va Panevėžyje kažkas nusprendė apsiprekinti, nemokėdami pinigų. Šeštadienį paryčiais tiesiog apvogė “Norfą“. Ką išnešė, galima atspėti iš vieno karto: alkoholinius gėrimus ir cigaretes. O po švenčių, kai policija visus velykinio savaitgalio įvykius – avarijas, vagystes, muštynes ir dar žiauresnius dalykus – sudėlios į suvestines, bendras vaizdelis bus dar įdomesnis.
Bandžiau dukrai pasakyti: gal tokios girtuokliškos tradicijos – tiesiog sovietinis palikimas. Bet ji man priminė, kad per du laisvės ir nepriklausomybės dešimtmečius šios turėjo atmirti. Tada ir aš pradėjau svarstyti: kodėl tos tradicijos nenubyrėjo, kaip kokie po pūliavimo užsitraukę spuogai? Ir nerandu atsakymo…

Ir nepadeda čia jokie įstatymų kaitaliojimai ar iš aukštų tribūnų skaitomi moralai, kai viešumon vis išlenda vaizdeliai, kaip patys valdžios žmonės užsipila akis vidury darbo dienos. O ką jie veikia per šventes, mes nematome.