Pedofilija ir žudynės – skalsi žurnalistų duona

Televizijos žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas suskaičiavo, kad praėjusią savaitę su Drąsiumi Kedžiu susijusios tragiškos istorijos įvairių televizijų įvairiose laidose buvo narpliotos net 22 kartus. Ir ironiškai pridūrė, kad šiomis temomis nekalbėta tik orų prognozėse ir pageidavimų koncertuose.
Šią savaitę paėmė smalsumas, todėl televizijos pultelį dažniau maigau. Ir ką gi – kasdien vidutiniškai po dvi laidas beveik tuo pačiu metu rodo vėl apie tą patį. Net nesvarbu, kad jokių naujienų šiame fronte nėra. Tai čia tik vakarais, kai po darbų parkeliavusi namo ir pasisukiojusi virtuvėje galiausiai įjungiu televizinę dėžutę. Toks įspūdis, kad Marijos žeme vadinamoje Lietuvoje daugiau nieko ir nevyksta.
Spauda irgi neatsilieka – kad ir kokį laikraštį atsiversi, pirmuose puslapiuose vis šmėžavo šios istorijos herojai. Net lietryčio rašytoja Lavaste, taip mėgusi rašyti nesibaigiantį Jonaičių vaikų nužudymo serialą, metėsi prie naujos tragedijos scenarijaus. Argi blogai – galima kepti įvairias versijas kaip bandeles. Skalsi šių žurnalistų duona. Gal net pyragu tokią pavadinčiau.
Va ką tik baigėsi viena tų televizijos laidų ir vedėjas mieliems dramų bei tragedijų ištroškusiems žiūrovams pranešė, kad tęsinį galima bus matyti kitą savaitę.

P.S. Šios skaudžios istorijos – Kedžio dukrytės – žiniasklaidos varpais reikėjo skambinti iki spalio 5 dienos dviejų žmonių nužudymo tragedijos. Dėl to belieka apgailestauti.

Kai Lietuva susitrauks į špygą

Kai visi ėjome išvien dėl Lietuvos nepriklausomybės ir ją atkūrėme, buvome kaip kietas kumštis. Dabar, per krizę, mūsų valstybė baigia susitraukti į špygą. Ji kaišiojama visiems: į mokamas vietas patekusiems studentams, mokesčiais apkrautiems verslininkams, galo su galu nesuduriantiems pensininkams, nebeišgyvenantiems bedarbiams… Kažkokia kreiva logika: biudžeto skyles bandoma užtaisyti, žmonėms veržiant diržus. Tai tarsi tikėtis iš karvės primelžti daugiau pieno, duodant jai ėsti vis mažiau šieno.
Kai šitaip iš krizės bandanti išsisukti valdžia vėl pasižiūri į biudžetą, ten pamato tą patį – špygą. Tačiau nepasimoko ir per naują tą pačią karuselę suka – nurėžia nuo visų, ypač nuo tų, nuo kurių jau beveik nėra ko paimti.
Štai teisingumo ministras Remigijus Šimašius apie 2010 metų biudžetą savo tinklaraštyje rašo kas bus, kai Sodros įmokos bus padidintos 2 procentiniais punktais: „Pasiuntus į rinką žinią, kad didinamos socialinio draudimo įmokos daliai mokesčių mokėtojų neabejotinai kils mintis, kad „jeigu jūs taip, tai mes irgi taip“. Kitaip tariant šis įmokų padidinimas, deja, pasitarnaus tarsi akstinas ar netgi moralinis pateisinimas vokeliams plėstis (o jie jau ir taip plečiasi).“
Taigi, kaip suprantu, kitais metais valdžia ir tauta viena kitai rodys net ne špygą, o dar nepadoresnį ženklą – didįjį pirštą.
Galiausiai tauta vėl balsuos kojomis – varys kuo toliau iš Lietuvos. Emigruos ne tik jaunimas, išvažiuos ir seneliai su anūkais. Štai viena mano draugė tuoj krausis lagaminą, nes po poros savaičių išskris gyventi pas dukrą į Londoną. Ten prižiūrės nuosavus anūkus. Dar viena bičiulė jau pakeliui į Ameriką. Kiti pažįstami žmonės daiktų dar nepakuoja, bet apie tai jau svarsto.

Kokios spalvos siela

Poetė Eglė Juodvalkė, gyvenanti JAV ir dažnai viešinti Lietuvoje, šiandien Vilniuje kamerinėje aplinkoje skaitė eilėraščius. Viename kalbama apie pasodintą alyvą sielos spalvos. Tyliai paklausiau šalia sėdėjusio poeto Antano A.Jonyno, kokios spalvos jo siela. “Oranžinės”, – pasakė nė nesusimąstęs. O aš ilgai galvojau. Tada nusprendžiau, kad mano siela – jūros spalvos.
Kadangi prieš gerą mėnesį troy susidomėjo, kad gal bobutė numirė, taigi apsičiupinėjau, ar be sielos dar tebeturiu kūną. Radau. Įprastos kūno spalvos.