Pasivaikščiojimas poliklinikos koridoriais

Nemėgstu dažnai bendrauti su medikais. Jei turiu kokį sveikatos rūpestėlį, linkusi pasikonsultuoti privačiai. Todėl poliklinikoje lankausi retokai. Galbūt todėl, kai kartkartėmis nukeliauju ten pasirodyti savo gydytojai, ta tuoj pat man prikrauna pluoštą lapelių tyrimams. Dažniausiai juos kur nors numetu ir vėl ilgai neinu į polikliniką.
Tačiau anądien vėl gavusi tuos popieriukus nusprendžiau išsitirti. Taigi ankstokai ryte išsiruošiau į polikliniką. Kaip man buvo prisakyta, prieš tyrimus sumuštinių nevalgiau, arbatos negėriau, net cigaretės nesurūkiau. Todėl visa nelaiminga nupėdinau į polikliniką. Ilgais koridoriais nukeliavau iki kabinetų, kur ima kraują, užrašo širdies rimtą ir kitokius sveikatos svyravimus patikrina. O ten – didžiausia žmonių eilė. Dar mamytės su vaikiukais spraudžiasi nieko nelaukdamos. Prastovėjau atsirėmusi į sieną gal kokį pusvalandį, bet net kraujo nenuleidau. Nuėjusi prie kito kabineto pamačiau dar didesnį būrį žmonių. Prie trečio – toks pats vaizdelis… Pamindžiukavau ir supratau: neištversiu tokio laiko gaišimo. Būčiau kokį mezginį pasiėmusi, gal būtų užtekę kantrybės. Tačiau buvau labai nesupratinga, nes dėl retų apsilankymų primiršau, kas darosi poliklinikoje.
Taip tokia visa nelaiminga – nevalgiusi, negėrusi, nerūkiusi ir neišsityrusi – prisistačiau darban. Sėdžiu, dūsauju ir svarstau, gal vėl krapštyti pinigėlius ir keliauti į privačią kliniką. Tik va krapštau galvą ir stebiuosi: kodėl sveikatos draudimo mokesčiai iš mano atlyginimo nuskaičiuojami, bet už juos sveikatą nors retkarčiais pasitikrinti taip sudėtinga?